žverblėti

žverblė́ti, žver̃bla (-ė́ja RŽ), -ė́jo intr. BŽ502, DŽ, NdŽ, KŽ, Drsk, Rtn, Dbč, Knv 1. Ml, Dglš, Onš, Mrs tviskėti, spindėti: Tik žver̃bla šerkšnas priešu saulę, tik žiba visokiom spalvom Švnč. Kai šviesiai žverblėjo sniegais jo viršūnė, skęsdama saulės spinduliuose, visi kalnai buvo gryni, giedrūs V.Krėv. Visur tep žver̃bla, kad net veidą rodo Lš. Žiemos naktys šviesios, mėnesiena tik laistos, net žverbla LMD(Klt). Jau iš vakaro žverblė́jo Švnč. Kap saulė šviečia, tai bonios saulėn žver̃bla Lš. Bažnytėlės bokštelis vargingas, bet laibas ir žverblančiu kryžium Db. Tėvulis guli, miegeliu miegti, tik rasa sidabrinė an saulelės žverbla Mrk. An jų kapelių raselė krinta, tai gražiai žver̃bla kap sidabrėlis TŽI237(Prl). Veidai kaip pienas su krauju maišytas, plaukai kaip geltono aukso, žverblančiais perlais barstyti V.Krėv. | Kap iš būdo, tai graži merga: balta, skaisti, raudona, net žver̃bla Lš. Anos (mergaitės) baltos raudonos, tik žver̃bla, nereikia maliuities Švnč. Nuo šalčio kad užsiplieskė jos veidai, tai raudona, net žver̃bla Lš. 2. žibėti, žėrėti: Tik žver̃bla dangus – tai sietiniai rodžias Ml. Ale nūnai tep giedra, žvaigždės tik žver̃bla Lp. Par Justiną žver̃bla ugnis Švnč. Pečiuj žarijos net žverbla LTR(Ign). Tik žverbla, tik bližga visos kapinės nuo žvakių Ck. Prileido pilną bažnyčią vėžių su žvakelėm, – tik žverbla bažnyčia LTsIV236. Par mum vilkų! Kap išeini žiemos vakarą, tai tik aplinkui dabok: tai tik žver̃bla jų akys Prng. 3. mirgėti: Kad prisodinta gėlių! Tik žver̃bla kapinės Dglš. Kai pirma žydėjo [lelijos], tik žverblė́jo Švnč. Mano šniūraukutės šniūrukai spalvoti, gražūs, net žverbla Lš. Tik žver̃bla altoriukas [nuo servetų] Švnč.